Ana, Hemptono rūmai, 1540 m. kovas

Aš laukiu savo kambariuose naujojo ambasadoriaus, kuris atvyko vakar vėlai vakare ir šį rytą turi su manimi susitikti. Maniau, kad karalius pirmas jį priims, bet kol kas karališkas priėmimas nepaskirtas.

— Ar tai gerai? — klausiu ledi Ročford.

— Ambasadoriai paprastai oficialiai pristatomi rūmams ir karaliaus tarybai, — neužtikrintai atsako dama. Ir skėsteli rankomis lyg sakytų, jog nežino, kodėl su ambasadoriumi iš Klevo elgiamasi kitaip. — Gal dėl gavėnios, — spėja. — Jam reikėjo palaukti Velykų.

Nusisuku į langą, kad freilina nepamatytų suirzimo mano veide. Ambasadorius turėjo atkeliauti kartu su manimi, atvykti į Angliją tuo pat metu. Tada nuo pat pirmo žingsnio Anglijoje turėčiau atstovą, kuris nepaliktų manęs. Grafai Overštainas ir Olislegeris palydėjo mane ir grįžo, jie nėra turėję jokios patirties užsienio dvaruose. Reikėjo nuo pirmos dienos turėti savo ambasadorių. Jeigu jis būtų buvęs su manimi Ročesteryje, kai per pirmą susitikimą įžeidžiau karalių... Bet dėl to dabar gailėtis beviltiška. Gal dabar jis sugalvos, kaip man padėti.

Pasigirsta beldimas į duris, sargybiniai jas atlapoja.

— Ponas daktaras Karlas Harstas, — titulą paskelbia apsaugininkas, o į priimamąjį įžengęs Klevo ambasadorius apsidairo ir man nusilenkia. Visos rūmų damos padaro reveransus. Nuošia tylių pastabų šurmulys — visos pastebi iki blizgesio nuzulintą jo aksominio švarko apykaklę ir numintus batų kulnus. Netgi plunksna ant jo kepurės liudija apie sunkią kelionę iš Klevo. Aš pati nuraustu, kad toks žmogelis atstovaus mano šaliai turtingiausiame ir prašmatniausiame pasaulio dvare. Jis kels pajuoką, o kartu su juo šaipysis iš manęs.

— Ponas daktare, — sakau, tiesdama jam ranką pabučiuoti.

Matau, kad ambasadorius priblokštas madingos mano suknelės, dailiai dengiančio mano plaukus angliško gobtuvo, brangių žiedų ant pirštų ir liemenį juosiančių aukso grandinėlių. Pabučiavęs mano ranką jis atsako vokiškai:

— Man garbė prisistatyti jums, jūsų didenybe. Aš esu jūsų ambasadorius.

Viešpatie, jis atrodo kaip vargšas raštininkas. Linkteliu.

— Pusryčiavote? — klausiu.

Jis atrodo sutrikęs.

— Aš... e... man...

— Jūs nevalgęs?

— Negalėjau rasti salės, jūsų didenybe. Atleiskite. Šie rūmai tokie dideli, o mano kambariai kažkur giliai pagrindiniame pastate, neturėjau kaip...

Anglai įtaisė daktarą kur nors pakeliui į arklides.

— Jūs nepaklausėte kelio? Juk tarnų tūkstančiai!

— Aš nemoku angliškai.

Aš sukrėsta.

— Jūs nekalbate angliškai? Tai kaip ketinate dirbti savo šaliai? Čia niekas nešneka vokiškai.

— Jūsų brolis hercogas manė, kad patarėjai ir karalius mokės vokiškai.

— Jis kuo puikiausiai žino, kad jie nemoka.

— Manau, aš išmoksiu anglų kalbą. Juk moku lotynų, — priduria jis gindamasis.

Iš nusivylimo norisi verkti.

— Jums tikrai reikia papusryčiauti, — sakau, bandydama susitvardyti. Pasisuku į Kitę Hovard, kuri, kaip paprastai, slampinėja aplinkui mane, tikėdamasi ką nors nugirsti. Kol kas ji mums netrukdo. O jeigu moka vokiškai, galės versti šitam niekam tikusiam ambasadoriui.

— Panele Hovard, prašau liepti tarnaitei atnešti duonos ir sūrio šitam ambasadoriui. Jis dar nepusryčiavęs. Ir alaus.

Kai ji išeina, atsisuku į poną daktarą.

— Ar atvežėte man laiškų iš namų?

— Taip, — atsako jis. — Turiu nurodymus iš brolio, o jūsų motina siunčia linkėjimus ir tikisi, kad nedarote gėdos savo namams ir nepamiršote jos auklėjimo.

Linkteliu. Jau geriau ji būtų atsiuntusi sumanų ambasadorių, nedarantį gėdos namams, užuot perdavusi šitą šaltą palinkėjimą, bet paimu ryšulėlį su laiškais, kurį man tiesia ambasadorius. Tada jis sėda pusryčiauti viename stalo gale, o aš skaitau laiškus sėdėdama kitame.

Pirma perskaitau Amelijos laiškutį. Ji pradeda nuo jos adresu ištartų komplimentų sąrašo ir giriasi, kokia yra be galo laiminga, turėdama savo svitą Kleve. Ji džiaugiasi būdama vienintelė mūsų kambarių šeimininkė. Rašo, kad mano suknelės buvo persiūtos pagal ją ir bus jos kraitis, nes ji netrukus ištekės. Perskaičiusi aikteliu, ir ledi Ročford maloniai pasiteirauja: „Tikiuosi, ne blogos naujienos, jūsų didenybe?”

— Mano sesuo išteka.

— Oi, kaip miela. Jaunikis geras?

Žinoma, nepalyginsi su mano laime. Man turėtų kelti juoką menki Amelijos pasiekimai. Bet prieš atsakydama aš nuryju ašarą.

— Ji ištekės už mano sesers dieverio. Vyresnioji mano sesuo Sibila yra Saksonijos hercogo žmona, o Amelija keliaus į jų dvarą ir ištekės už jo jaunesniojo brolio. — „Ir laimingai gyvens kaimynystėje”, — pagalvoju su kartėliu. Jie visi kartu: motina, brolis, dvi seserys su savo vyrais, tik aš išsiųsta į tolybes laukti laiškų, kurie ne tik kad nepradžiugina, bet ir sustiprina jausmą, jog esu atskirta ir nemėgstama savo brolio, kaip buvau visą gyvenimą.

— Tada nepalyginsi su jūsų.

— Mano jaunikiui nėra lygių, — atsakau, — bet jai bus smagu gyventi su seserimi, o broliui irgi patinka, kai giminės šalia.

— Tada ji negaus jokių sabalų, — įsikiša Kitė Hovard, ir atviras merginos godumas priverčia mane šyptelėti.

— Ne, o tai svarbiausia, — nusišypsau jai. — Nieko nėra svarbiau už sabalus.

Padedu Amelijos laišką, neįstengdama prisiversti toliau skaityti, kaip šeima kartu švęs Kalėdas, kartu vyks medžioti vasarą, rengs gimtadienius ir tuose pačiuose namuose augins vaikus, mažuosius pusbrolius saksoniukus.

Paimu motinos laišką. Jeigu tikėjausi paguodos, teks nusivilti. Ji, esą, kalbėjusi su grafu Olislegeriu ir išties sunerimusi. Jis pasakojęs, kad šoku ne tik su savo vyru, bet ir su kitais, kad mano suknelės kaklas begėdiškai apnuogintas. Ji girdėjusi, jog atsisakiau klevietiškų suknelių ir nešioju anglišką gobtuvą. Ji primena man, jog karalius vedė mane kaip nepriekaištingo elgesio protestantę, kad jis yra pavydus ir sunkaus charakterio. Ji klausia, ar tik nenoriu šitaip nukeliauti į pragarą, ir primena, jog nėra jaunai moteriai didesnės nuodėmės už gašlumą.

Padedu laišką ir nueinu prie lango pasigrožėti nuostabiu Hemptono rūmų parku, įmantriais takeliais prie pat rūmų ir keliukais, srūvančiais į prieplauką, kur supasi didingi karališki laivai. Sode su karaliumi vaikštinėja dvariškiai, išsipuošę taip, lyg trauktų į riterių turnyrą. Karalius, visa galva aukštesnis už savo palydovus, stambus kaip jautis, pasidabinęs aukso mantija ir aksomo kepuraite, kuri iš toliausiai spindi deimantais. Jis pasirėmęs į Tomą Kulpeperį, susisupusį į puikų, deimantine sage susegtą tamsiai žalią apsiaustą. Klevas su multino ir storos vilnos apdarais atrodo labai toli. Aš neįstengsiu paaiškinti savo mamai, kad nesiekiu puikuotis angliškomis madomis, tiesiog rengiuosi taip, kad nebūčiau labiau atstumianti ir niekinga, negu esu dabar. Jeigu karalius su manimi išsiskirs, Dievas mato, padarys tai ne dėl prašmatnių drabužių, o todėl, kad esu jam bjauri, nepriklausomai nuo to, ar nešioju gobtuvą kaip mano senelė, ar kaip dailioji Kitė Hovard. Šitam karaliui niekas neįtinka, todėl geriau jau motina tegu negaišta laiko įspėjimams, kad mano gyvybė priklauso nuo jo malonės. Aš ir pati tai žinau. O karaliaus malonės pelnyti neįmanoma. Bent jau aš nesugebu jos pelnyti.

Ambasadorius pasisotino. Grįžtu prie stalo ir duodu ženklą, kad gali likti sėdėti, kol perskaitysiu paskutinį, brolio laišką.

Sese, — pradeda jis, — man kelia didelį susirūpinimą grafo Overštaino ir grafo Olislegerio pranešimas apie tai, kaip buvai priimta ir kaip elgiesi savo naujo vyro, Anglijos karaliaus Henriko, rūmuose. Tavo motina pakalbės apie drabužius ir papuošalus, o man belieka tik maldauti, jog išgirstum mane ir nesielgtum taip, kad mums reikėtų dėl tavęs nerimauti ir gėdytis. Mums gerai žinomas tavo polinkis į tuštybę ir šiurkštų elgesį, bet mes tikėjomės, jog tai liks šeimos paslaptis. Maldaujame tave keistis, juolab, kad į tave dabar nukreiptos pasaulio akys.

Praleidžiu kitus du lapus, kuriuose nieko daugiau, tik sąrašas pavyzdžių, kaip jį nuvyliau praeityje, ir įspėjimas, jog kiekvienas klaidingas žingsnis anglų dvare gali baigtis labai liūdnai. Kas geriau už mane tai žino?

Skaitau toliau.

Šiuo laišku pristatau ambasadorių, kuris atstovaus mūsų šaliai karaliaus Henriko rūmuose. Suteiksi jam visokeriopą pagalbą. Aš tikiuosi, jog glaudžiai bendradarbiausi su juo, kad išsipildytų mūsų viltys dėl šios sąjungos, kuri kol kas kelia mums nusivylimą. Tiesą sakant, atrodo, jog Anglijos karalius įsivaizduoja padaręs Klevą savo vasalu ir tikisi, jog susivienysime prieš imperatorių, su kuriuo nesame susipykę ir neketiname pyktis, kad įtiktume tavo vyrui ir tau. Turi savo vyrui išaiškinti, kad jis klysta.

Kaip suprantu, senasis Norfolko hercogas maloniai pasisvečiavo Prancūzijos dvare, ir man nebeliko abejonių, jog Anglija šliejasi prie Prancūzijos. O tu kaip tik buvai išsiųsta į Angliją, kad taip neatsitiktų. Taigi, nuvylei savo šalį, Klevą, nuvylei motiną ir mane. Ambasadorius patars, kaip tau atlikti pareigą ir neužsimiršti kūniškuose malonumuose.

Aš parūpinau jam transportą iki Anglijos ir tarną, bet mokėti jam algą turėsi tu. Iš to, ką girdėjau apie tavo papuošalus, naujus drabužius ir kitas bedieviškas išlaidas, tarp kurių, berods, yra brangūs sabalai, sprendžiu, jog tau nebus sunku. Jau geriau leisk turtus savo šalies ateičiai negu tuščios prabangos daiktams, kurie kelia tik panieką. Vien todėl, kad atsidūrei svarbiame poste, negali neigti savo sąžinės, kaip neigei anksčiau. Primygtinai reikalauju žiūrėti, kur eini, Sese. Kaip tavo namų galva, patariu išsižadėti tuštybės ir gašlumo.

Tikėdamasis, jog šis laiškas pasieks tave sveiką, kaip paliko mane, nuoširdžiai tikiuosi, Sese, jog ras ir geros dvasinės sveikatos. Prabanga ramios sąžinės nepakeisi — suprasi, jeigu sulauksi senatvės.

Meldžiu, mylintis tavo brolis

Viljamas

Padedu laišką ir žiūriu į ambasadorių.

— Bent pasakykite, jog teko dirbti ambasadoriaus darbą, o anksčiau esate gyvenęs kitame dvare.

Nuogąstauju, kad tai koks nors mano brolelio nusamdytas liuteronų pastorius.

— Tarnavau jūsų tėvui Toledo rūmuose ir Madride, — oriai pareiškia ponas Harstas. — Bet ne už savo lėšas.

— Mano broliui striuka su pinigais, — sakau. — Čia bent galėsite gyventi už dyką.

Jis linkteli.

— Jis minėjo man, kad algą mokėsite jūs.

— Ne, — purtau galvą. — Karalius skyrė man dvariškius, damas, duoda drabužių, tik ne pinigų. Tai gali būti vienas iš klausimų, kuriuos turėsite aptarti su juo.

— Bet kaip karūnuota Anglijos karalienė...

— Aš ištekėjau už karaliaus, bet nesu karūnuota, — pataisau. — Turėjau būti karūnuota vasarį, bet buvau tik oficialiai sutikta Londone. Dabar tikiuosi, kad karūnavimas vyks po Velykų. Dar negaunu pajamų kaip karalienė. Pinigų aš neturiu.

Jis žiūri į mane sunerimęs.

— Tikiuosi, jokių problemų nebus? Karūnavimas įvyks?

— Na, jūs juk atvežėte popierius, kurių laukia karalius?

— Kokius popierius?

Jaučiu, kaip kyla pyktis.

— Dokumentus, įrodančius, jog ankstesnės mano sužieduotuvės yra anuliuotos. Karalius pareikalavo, grafai Overštainas ir Olislegeris prisiekė juos atsiųsti. Prisiekė savo garbe. Privalote juos turėti.

Ambasadorius atrodo apstulbęs.

— Aš nieko neturiu! Niekas nė neužsiminė apie tuos dokumentus!

Aš kraustausi iš proto, imu užsikirtinėti, kalbėdama gimtąja kalba:

— Bet ar gali būti kas nors svarbiau! Mano santuoka buvo atidėliojama bijant, kad sužieduotuvės tebegalioja. Klevo atstovai prisiekė atsiųsią įrodymus, vos tik sugrįš namo. Jiems teko laiduoti savo galva. Jie turėjo jums pasakyti. Privalėjote atgabent dokumentus! Jie prisiekė savo galva!

— Man apie tai nieko nesakė, — pakartoja ambasadorius. — O hercogas, jūsų brolis, atidėliojo mano kelionę, kad galėčiau su jais susitikti. Nejau jie galėjo pamiršti tokį dalyką?

Paminėjus brolį mano įniršis išgaruoja.

— Ne, — atsakau išsekusi. — Mano brolis pritarė šiai santuokai, bet man nepadeda. Jam, atrodo, nerūpi mano problemos. Kartais bijau, kad jis išsiuntė mane į šitą šalį, norėdamas pažeminti.

Ponas Harstas šokiruotas.

— Bet kodėl? Kaip tai įmanoma?

Susiimu, kad neleptelčiau ko nors netaktiška.

— Oi, kas žino? Vaikystėje tarp vaikų visko pasitaiko, bet kai kurie poelgiai niekada nepamirštami ir neatleidžiami. Turite nedelsdami jam parašyti ir įtikinti, jog privalau turėti ankstesnių sužieduotuvių nutraukimo įrodymą. Privalote įtikinti jį atsiųsti tą dokumentą. Pasakykite Viljamui, kad be jo aš nieko negaliu, negaliu paveikti karaliaus. Pasakykite, kad be jo mes atrodome nesąžiningi. Karalius įtars mus sukčiavimu ir turės tam teisę. Paklauskite brolio, ar jis nori, kad mano santuoka būtų imta abejoti? Ar nori, kad būčiau negarbingai išsiųsta namo? Ar nori, kad santuoka būtų nutraukta? Ar nori, kad būčiau karūnuota? Nes kiekviena sugaišta diena tik sustiprina karaliaus įtarimus.

— Karalius niekada... — pradeda ambasadorius. — Visi turėtų žinoti...

— Karalius elgsis taip, kaip jam bus patogu, — atšaunu. — Ir tai pirmas dalykas, kurį privalote įsidėmėti šiuose rūmuose. Karalius yra karalius, Bažnyčios galva, tironas, kuris nėra atsakingas prieš nieką. Jis — žmonių kūnų ir sielų valdovas. Šioje šalyje jis yra Dievo vietininkas. Jis pats tiki, kad žino Dievo valią, tiki, kad Dievas kalba tiesiogiai per jį, kad jis pats yra Dievas žemėje. Jis darys taip, kaip panorės, jis pats nutars, gerai tai ar blogai, o tik tada pasakys, jog tokia Viešpaties valia. Pasakykite mano broliui, kad atsisakydamas atsiųsti tą dokumentą jis stato mane į rimtą pavojų. Jis privalo, nes aš nesu tikra dėl savo gyvybės.